Martynas Sadzevičius – 2001 m. gimimo Kauno „Lituanicos“ komandos žaidėjas. Vasarą M. Sadzevičius atstovavo Lietuvos rinktinei, su kuria laimėjo pirmąją vietą Europos beisbolo kvalifikaciniame turnyre.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias beisbole?

– Mano kelias beisbole prasidėjo labai paprastai. Sulaukus aštuntojo gimtadienio, kartu su tėvais priėmėme sprendimą pradėti sportuoti. Svarstėme, kokią sporto šaką pasirinkti: tarp variantų buvo mano pamėgtas rankinis, tėčio jaunystėje žaistas tenisas, tuo metu sparčiai augęs regbis ir, savaime suprantama, antrąja Lietuvos religija laikomas krepšinis. Krepšinį ir tenisą atmetėme, kiek pamenu, dėl pernelyg didelės komercializacijos, o regbis ir rankinis buvo skirti vyresnio amžiaus vaikams. Tuo metu gyvenau Vilniaus Lazdynų mikrorajone, todėl nusprendėme neieškoti sporto šakų už savo kiemo ribų ir išbandyti tuometėje Parodų rūmų aikštėje žaidžiamą beisbolą. Pirmą kartą atėjus į aikštę vyko varžybos, ir man buvo suteikta galimybė paimti beisbolo lazdą ir pabandyti pramušti kamuolį. Tai sužavėjo, ir taip prasidėjo mano „nepagydoma priklausomybė“ beisbolui – nuo tada jį aktyviai praktikuoju be jokių pertraukų.

– Kokia jūsų mėgstamiausia akimirka karjeroje iki šiol?

– Šis klausimas yra labai sudėtingas, nes pastaruoju metu įvyko tiek daug neįtikėtinų akimirkų, kad pasirinkti mėgstamiausią būtų labai sunku. Savaime suprantama, reikėtų paminėti šios vasaros pergalę Lenkijoje, Europos beisbolo čempionato kvalifikaciniame etape. Labai džiugu, kad Lietuva pagaliau sugebėjo suburti kompaktišką, vietiniais žaidėjais paremtą kolektyvą, kuris iškovojęs pergalę, pelnė pripažinimą ir šansą varžytis Europos elito lygyje. Šis pasiekimas yra be jokios abejonės didžiausias per visą Lietuvos beisbolo istoriją. Dar vaikystėje tik nedrąsiai svajojau, kad Lietuvos rinktinė kada nors žais Europos čempionate, ir tai atrodė kaip tolimas, nepasiekiamas tikslas. Šiandien galiu didžiuotis, kad aktyviai prisidėjau prie šios svajonės įgyvendinimo. Nepaisant to, asmeniškai man didžiausia akimirka buvo šį rudenį, kai kartu su Kauno „Lituanicos“ klubu, su plačiai išskėstomis rankomis ir šiltomis širdimis, kėlėme Lietuvos čempionų taurę. Nepamiršiu šios dienos ir laikysiu ją šilčiausioje savo širdies kertelėje. Nenoriu skambėti banaliai, tačiau šį sezoną teko išlipti iš komforto zonos, priimti nelengvų, tačiau teisingų sprendimų. Tačiau visi sunkumai buvo nugludinti triumfo, kai įrodėme, kad sistemingas darbas, profesionalus požiūris ir nuoširdus dėmesys kiekvienam žaidėjui atsiperka. Ši pergalė yra pergalė prieš skambius, tačiau tuščius pareiškimus ir prieš negatyvą, kurio nesugebėjome pakeisti. Tai buvo mano asmeninis augimas ir, be jokios abejonės, mano mėgstamiausia karjeros akimirka.

– Kaip manote, kokia jūsų didžiausia stiprybė aikštėje ir už jos ribų?

– Nesu savigyros ekspertas, todėl, atvirai kalbant, niekada nesu svarstęs apie savo stipriąsias savybes. Dėl to man būtų sunku tiksliai atsakyti į šį klausimą. Galbūt būtų prasminga pasiteirauti trenerių apie mano stipriąsias savybes aikštėje, o už aikštės ribų – apie žmonių, su kuriais bendrauju, nuomonę. Vis dėlto galiu pasakyti, kad aikštėje siekiu išminties ir greito, tačiau strateginio mąstymo – stengiuosi žaisti protingai. O už aikštės ribų didžiausia stiprybė man yra tvirtas vertybinis pagrindas. Svarbu nuosekliai laikytis savo principų ir veikti drąsiai.

– Jei galėtumėte pakeisti vieną beisbolo taisyklę, kokia ji būtų ir kodėl?

– Atsakydamas į šį klausimą, norėčiau kalbėti ne tik apie beisbolą kaip žaidimą aikštelėje, bet ir kaip plačią sporto ir socialinių santykių sritį. Norėčiau pakeisti vieną principą, kuris šiuo metu egzistuoja Lietuvos beisbolo (ir, tiesą sakant, daugelio kitų sporto šakų) organizacijose. Esu nepatenkintas dabartine situacija, kai sporto organizacijos stengiasi išgyventi tik įvykdydamos tam tikrus formalistus kriterijus, siekdamos gauti viešojo sektoriaus paramą. Tai sukelia nuolatinį skundų ir priekaištų procesą – kažkas kažko nedavė, nepadarė… Esu didelis privačios iniciatyvos šalininkas, todėl raginu organizacijas pačias stengtis uždirbti savo išlikimą, kurti kokybišką produktą, kuris patiktų tiek žiūrovams, tiek privačiam sektoriui. Jei organizacijos rodytų pastangas būti autonomiškos ir veržlios, viešasis sektorius galbūt lengviau palaikytų tokias organizacijas, kurios kuria pridėtinę vertę. Galime džiaugtis, kad Lietuvoje jau atsiranda keli teigiami pavyzdžiai, tačiau šioje srityje dar yra daug darbo.

– Ar yra beisbolo žaidėjų, su kuriais norėtumėte žaisti vienoje komandoje? Kodėl būtent jie?

– Taip, yra. Džiugu, kad šį sezoną man pavyko išpildyti šią svajonę. Tai – Vilius Paikovas. Mes užaugome kartu, matėme daug šilto ir daug šalto. Vilius – ne tik neįtikėtinai talentingas žaidėjas, bet ir labai artimas draugas. Jau buvau praradęs viltį, kad kada nors galėsime žaisti kartu, nes jis buvo išvykęs kaip legionierius, o aš dėl įsipareigojimų likau Lietuvoje. Tačiau šis sezonas įrodė, kad Dievo keliai yra nežinomi, ir džiaugiuosi, kad su Viliumi ne tik sužaidėme kartu, bet ir pradėjome naujų bendrų iniciatyvų.

– Vasara tapote Europos beisbolo kvalifikacinio turnyro Kutne čempionais. Ką jums reiškia ši pergalė?

– Atsakiau į šį klausimą jau anksčiau, tačiau man tai – be jokios abejonės, didžiulis įvertinimas. Esu dar santykinai jaunas, tačiau rinktinės vyriausiasis treneris Willas Gordonas manimi besąlygiškai pasitikėjo, ir žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Už tai jam labai dėkingas. Be to, visą turnyrą vainikavo pergalė, tad abejoju, ar galima rasti žodžių, kurie galėtų apibūdinti šios pergalės reikšmę. Tai yra vienas iš svarbiausių momentų mano karjeroje.

– Kokias komandos stipriąsias puses, kurios prisidėjo prie pergalės, galėtumėte išskirti?

– Manau, labai svarbu, kad mūsų komanda buvo labai monolitiška. Tai nebuvo pirmas kartas, kai žaidėme kartu, ir mes pasitikėjome vietiniais žaidėjais – žmonėmis, kurie kasdien dirba ir tobulėja, siekdami kelti Lietuvos beisbolo lygį. Žinoma, turėjome keletą žaidėjų, gyvenančių už Atlanto, tačiau juos puikiai pažinojome – jie jau seniai tapo komandos dalimi. Todėl, būsiu banalus, tačiau pagrindinė mūsų stiprybė buvo komandos „chemija“. Tai, kad visi žaidėjai buvo susivieniję ir vienas kitą puikiai suprato, leido mums pasiekti aukščiausius rezultatus. Žinoma, svarbų vaidmenį atliko ir mūsų treneris, kuris savo dėmesiu ir pasitikėjimu kiekvienam žaidėjui užtikrino šią komandos harmoniją.

– Kokie tikslai Europos čempionatui 2025 metų vasarai?

-Be jokios abejonės, mūsų tikslai yra kuo aukštesni. Nemėgstu prognozuoti konkrečios vietos, tačiau norėčiau, kad tiek aš, tiek visa komanda parodytų, jog galime kovoti su aukščiausio lygio profesionaliais žaidėjais. Tikslas nėra tik užimti tam tikrą vietą (nors 13 vieta būtų tikrai gerai, kad nereikėtų vėl dalyvauti kvalifikacijoje), bet siekti kovoti iki paskutinio iškvėpimo ir demonstruoti geriausią beisbolą, kokį tik galime. Esu įsitikinęs, kad jeigu kiekvienas mūsų žais su džiaugsmu ir užsidegimu, pasieksime savo tikslus ir įrodysime, kad galime konkuruoti su pačiais geriausiais.