Mantas Aidukas – 1984 metų gimimo Lietuvos beisbolo žaidėjas, šiuo metu atstovaujantis Utenos „Titanų” komandą. Šią vasarą jis atstovavo Lietuvos rinktinei Europos beisbolo kvalifikaciniame turnyre, kuriame užėmė pirmąją vietą.

– Kaip pradėjote savo kelią beisbole? Kas Jus paskatino pasirinkti būtent šią sporto šaką?

– Taip susiklostė, kad turėjau persikraustyti į kitą mikrorajoną, o ten kieme pamačiau vaikus žaidžiančius beisbolą. Susidraugavęs su jais, pradėjau žaisti kartu, o netrukus sužinojau, kad vyksta ir beisbolo treniruotės. Taip ir pamilau šį nuostabų sportą.

– Kaip pavyksta suderinti asmeninį gyvenimą su profesionaliu sportu? Ar tenka aukoti daug laiko siekiant aukštų rezultatų?

– Sportas yra mano gyvenimo būdas, todėl laiko atskirai derinti su asmeniniu gyvenimu netenka. Tačiau, žinoma, norint pasiekti aukštų rezultatų, reikia daug laiko aukoti. Manau, kiek investuosi laiko, tiek ir turėsi – kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje.

– Ar turėjote traumų ar kitų kliūčių, kurios galėjo sustabdyti Jūsų karjerą?

– Taip, turėjau. Prieš daug metų, čiuožinėdamas snieglente, susilaužiau ranką – lūžo riešo kaulas (laivelis) ir žastikaulis. Dėl šios traumos beisbolo nežaidžiau apie 10 metų. Fiziškai galėjau grįžti jau po dvejų ar trejų metų, tačiau psichologiškai tai buvo sunkiau. Tam prireikė daugiau laiko.

– Ką Jums reiškia pirma vieta Europos beisbolo kvalifikaciniame turnyre? Kokiomis emocijomis gyvenote po šios pergalės?

– Pirma vieta man reiškia, kad sunkus darbas anksčiau ar vėliau atsiperka. Tai tarsi vyšnia ant torto už visas parduotas vasaras, praleistas su Lietuvos beisbolo rinktine. Net dabar, prisiminus tą istorinę pergalę Lietuvai, šypsena atsiranda veide. Atrodo, kad tai buvo ypatinga – tarsi tik mes galėjome tai pasiekti.

– Kaip ruošėtės šiam turnyrui? Ar buvo kažkas ypatingo, ką pakeitėte savo treniruočių procese?

– Kažkokio ypatingo pasiruošimo nebuvo – man sportas kasdien yra mano dienotvarkės dalis. Šį pavasarį pradėjau žaisti diskgolfą, gal tai turėjo įtakos, o gal tai tik sutapimas – pats nežinau.

– Kurios varžybos ir kodėl Jums buvo sunkiausios turnyro metu?

– Manau, kad finalas prieš Lenkiją. Ypač paskutinė gynyba – atrodė, kad ji truko visą amžinybę. Visi laukėme pergalės sulaikę kvapą.

– Gal galėtumėte pasidalinti kokiais nuotaikingais momentais iš kelionės į Kutną?

– Vieno žaidėjo tašę kažkaip pametėme, nors vėliau ji buvo surasta ir po kelių dienų jam pristatyta. Tai gal labiausiai įstrigęs momentas. Kadangi kelionė nebuvo ilga, daug nuotaikingų momentų nebuvo.

– Ar turėjote kokių nors įkvėpimo šaltinių prieš turnyrą, galbūt sportininkų, kuriais žavitės?

– Negalėčiau išskirti vieno sportininko, tačiau žaviuosi „LA Dodgers“ komanda ir jos žaidėjais. Manau, jie yra mano įkvėpimas.