Gytis Morkūnas – 25-erių metų BK „Vilniaus” komandos žaidėjas. Liepos mėnesį Gytis atstovavo Lietuvos beisbolo rinktinės komandas, su kuria tapo Europos beisbolo kvalifikacinio turnyro čempionu.

⁃ Kaip prasidėjo jūsų kelias beisbole?

Sakyčiau, kad visiškai netyčia. Kai man buvo 11 metų, pamenu, kaip kieme vaikai mušė teniso kamuoliuką su medine lazda. Kadangi buvau matęs panašių scenų amerikietiškuose filmuose, smalsumas paėmė viršų ir nusprendžiau išbandyti pats. Visą vasarą praleidau kieme su lazda ir kamuoliuku, tačiau orams atšalus supratau, kad daugiau taip žaisti nebeišeis. Tada mano brolis nusprendė pasidomėti internete, ar Vilniuje yra beisbolo klubas. Laimei, buvo, ir mūsų vaikystė pasikeitė amžiams.

⁃ Kaip atrodo jūsų treniruočių diena? Kaip pasiruošiate svarbiausioms rungtynėms?

Labai paprastai: prasibėgimas, pagreitėjimai, mankšta (geras prasitempimas), prasimetimas. Jei tai puolimo treniruotė, tada dirbame mušimo techniką; jei gynybos – simuliuojame varžybines situacijas. Kalbant apie pasiruošimą svarbiausioms rungtynėms, tai susideda iš psichologinio ir fizinio pasiruošimo. Fiziniam pasiruošimus man svarbu kas antrą dieną prasimušti, prasimesti, o kitomis dienomis lankausi salėje: prasitampau arba dirbu su lengvais svoriais mobilumui gerinti. Psichologiškai ruošiuosi beveik kasdien – vizualizuoju, kaip metu, gaudau, mušu. Varžybų metu dažnai kalbuosi pats su savimi, kad išlaikyčiau koncentraciją.

⁃ Koks yra keisčiausias arba juokingiausias momentas, kurį kada nors patyrėte aikštelėje?

Keisčiausias ir juokingiausias momentas, manau, buvo, kai Adomas Aleksandravičius rungtynių metu buvo metikas, o mūsų treneris Virmidas – mušėjas. Buvo tik vienas metimas, ir tas – hit by pitch.

⁃ Jei turėtumėte galimybę pakeisti vieną taisyklę beisbolo žaidime, ką pakeistumėte ir kodėl?

Aš pakeisčiau taisyklę dėl bėgiko antroje bazėje per „extra inning“. Tokiu atveju iškart keičiasi kėlinio dinamika. Manau, būtų daug įdomiau žaisti, kaip įprastą kėlinį, kur žaidėjai turi užsitarnauti bazes nuo pat pradžių.

⁃ Vasarą tapote Europos beisbolo kvalifikacinio turnyro Kutne čempionais. Kokios emocijos apėmė iškovojus šią pergalę?

Būti tokia maža šalim, kurioje beisbolas yra dar mažesnė sporto šaka, jau savaime yra iššūkis. Toks pasiekimas iš pradžių atrodė sunkiai suvokiamas. Pirma buvo begalinė laimė, o vėliau atėjo supratimas, kad kitais metais bus penkis kartus sunkiau, todėl reikės dirbti penkis kartus daugiau.

⁃ Kaip vyko rinktinės pasiruošimas šiam turnyrui?

Manau, kad šiemet pasiruošimas buvo vienas stipriausių. Nepaisant to, kad treniravomės Lietuvoje, dar prieš Europos turnyrą turėjome galimybę dalyvauti Čekijos beisbolo savaitėje, kur išbandėme savo strategijas bei pasitikrinome, kaip atrodome prieš stipresnes komandas.

⁃ Kurie varžovai jums pasirodė sunkiausi ir kodėl?

Sakyčiau, kad stipriausia buvo Lenkijos rinktinė, nes jie turėjo stiprų palaikymą ir užsidegimą, o tai beisbole labai daug reiškia. Ne kartą esu matęs, kaip silpnesnės komandos laimi prieš stipriausias būtent dėl savo ir sirgalių energijos, kuri persiduoda aikštelėje. Na, ir žinoma, su jais teko kovoti dėl čempionų titulo.